Kartais atrodo imtum ir valgytum VISKĄ, kas pasitaiko po ranka. Ir net tada alkio pojūtis tiesiog neišnyksta. Norisi dar ir dar, o sotumo jausmas taip ir neateina. Tada viduje sau spiri į mikštąją: „SUSIIMK PO VELNIU! Viskas, jokių persivalgymų.” Bet ateina kita...